Gali būti kitaip. Patikėk.

Net išėjęs iš mano gyvenimo, vis dar randi būdą sugrįžti. Sapnavau tave. Ir vėl. Išvydęs koridoriuje pasivijai, sustabdei, privertei atsigręžti ir nusišypsoti. Širdis pašėlusiai plakė, o akys spindėjo, maniškės, nes tu buvai šalia. Vėl. Nes norėjai būti. Buvo gera. Akimirką. Dvi. O tada sutrikau. Tai nebuvo tavo veidas. Bent ne toks, kokį atsiminiau. O tada pareiškei, kad negaliu šitaip elgtis, kad apsileidau, kad privalau susiimti. Ėmei barti, pamokslauti, nebemačiau tavęs šalia, pasklidai po visą plačią erdvę ir nebepajėgiau suvokti, iš kur sklinda balsas. Nebepažinau tavęs. Pirmas atkeliavo ne skausmingas dūris į širdį, girdint žiaurius, nors ir ne visai klaidingus žodžius, pirmiausia smogė nustebimas girdint tai iš tavęs. Pabudau, bet vis dar netikėjau, visuomet tvirtai žinojau, tu taip nesielgtum, nekalbėtum, rastum būdą patarti, bet ne peikti. Tądien pagaliau ant tavęs supykau. Net nebebūdamas šalia vis dar stengiesi nurodinėti, ką ir kaip daryti, auklėji kaip mažą vaiką, band

Žinau, sakiau, jog viskas, sakiau, nebegalvosiu, neberašysiu, baigta. Tačiau širdy bei galvoje, regis, dar tiek neišsakytų žodžių, jausmų, kad vis noriu kalbėti, vėl ir vėl, kartoti ir kartoti, kaip svarbu, kokia dėkinga esu ir būsiu. Galbūt taip nejučia mėginu išpirkti kaltę nepasakiusi to tiesiai šviesiai? Asmeniškai? Dabar stengiuosi prisipažinti prieš visą pasaulį, kad visi žinotų, kad visi pajaustų. Net jei niekam kitam nesvarbu, svarbu man. Žinau, kadaise būtų buvę svarbu ir Tau. Tad padėkosiu. Nežinia kelintąjį kartą. Ir dėkosiu dar ilgai. Už tą šypseną, retą, bet dėl to tik vertingesnę, pelnytą. Už tą viltį, tikėjimą akyse, kurie nedingdavo net man eilinį kartą smarkiai suklydus. Už tylą, tokią jaukią ir kupiną supratimo. Už žodžius, išsakytus visada laiku ir vietoje, slėpusius daugiau nei per lietuvių kalbos pamokas nagrinėti tekstai. Dėkoju už išmintį, net jei ją teisingai suvokdavau tik gerokai vėliau. Ir už tą jausmą, jog esu svarbi, stipri, protinga. Sakau Tau ačiū už

First step to being happy and to seeking everything else in life is... loving yourself. Now everyone who thought "Again. Everyone just says love yourself but I can't, I'm not able to love myself until someone else proves me I'm lovable. Isn't there any other way to be happy?" I get it. I used to think that myself. But you know what? It IS possible. For everyone. Actually, I was one of the most insecure people I've ever known. And I knew some really shy, anxious, lacking self-confidence people. I used to believe that "I'm not pretty, not smart, not funny, I can't do anything right. I'm not, I'm not, I'm not. I just felt never enough no matter what I did. I was always scared I'd lose all my friends and relatives just because I couldn't understand why they are here, why they like me and still keep me in their lives. I've never believed they are here just because they like me, because I AM enough for them, I just thought

By Kelly Vandever Žmonės visada žiūri pirmiausiai savęs. Visada. Tiesiog tokie jau esame, net ir labai norėdamas, net ir labai besistengdamas, vienas niekuomet pilnai nesupras kito. Negalime reikalauti būti suprasti, negalime net tikėtis, jog kas nors pabandys suprasti. Juk daugelis nė nebando. Bet dažniausiai vis tiek tikimės, laukiame, o galiausiai liekame nusivylę viskuo ir visais, taip pat ir savimi. Tačiau kartasi reikia visai nedaug. Nedaug, kad pakiltume. Nedaug, kad vėl patikėtume, jei ne kitais, tai bent pačiais savimi. To užteks. Juk visą gyvenimą esame vieni, net jei ir apsupti galybės mylimų žmonių, mes vieni. Vieni tokie pasaulyje. Vadinasi, esame patys savo stiprybė. Tik mes galime prisiversti atsistoti suklupę, tik mes ir niekas kitas galime nuspręsti, ar bandyti kovoti toliau, ar pasiduoti. Kiekviena diena yra kova, kiekviena atsineša savus rūpesčius ir problemas, pats gyvenimas kasdien stengiasi prispausti prie žemės, sutrypti žmogų taip, jog šis nebeatsikeltų. N

It takes just a little. Baby steps. Gyvenime gali nutikti iš tiesų bet kas. Tereikia tikėti. Norėti. Neretai ir įdėti daug pastangų, tačiau juk verta. Verta stengtis. Kovoti. Kiekvienas gali ką nors pakeisti - save, požiūrį, pasaulį. Nereikia daug, kartais užtenka šypsenos, nuoširdaus žodžio ar patarimo. O jei nežinia, ką patarti, svarbiausia neteisti. Išklausyti, paimti už rankos, būti šalia. Nesvarbu, ką žmogus padarė, jis turi teisę keistis, turi teisę pamėginti dar kartą. Niekas negimsta žinodamas, mokėdamas, suprasdamas. Visa tai atsiranda su laiku, kiekvienas darome klaidų, vienų jos didesnės, kitų mažesnės, tačiau visos jos savaip svarbios, visos anksčiau ar vėliau tampa savotiškomis pamokomis, be kurių negalėtume judėti į priekį, be kurių negyventume, o paprasčiausiai egzistuotume. Tačiau kiekvienas žino, jog suklydus nepadeda ir nuolat girdima, beveik mantra tapusi frazė ,,klysti žmogiška''. Lyg ir suvokiame, bet vis tiek teisiame, save ir vieni kitus. Atleisti